BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Sąsajos su praeitimi

Keletas praeities faktų

    1. Pamenu, kai būdamas kokių penkerių metų, su mama ir patėviu atostogavau prie ežero Šiaulių rajone.
    Galėjau veikti ką norėjau, tačiau nebuvo ką. Turėjome kelias meškeres, nusprendžiau sugauti žuvį.
    Iki tol buvo tekę matyti kaip atrodo žuvis, tačiau niekada nemačiau kaip ji gaudoma…
    Atėjau prie ežero tik su meškere, išvyniojau ir pamačiau kabliuką, supratau, kad žuvies nepagausi vien meškere, noru ir pastangomis. Dar reikia kažką užkabinti, kad ją sudomintum…
    Grįžau iki palapinės, pasiėmiau masalo ir lėkiau prie ežero…
    Pirmiausia į vandenį primečiau … saldainių. Juk mečiau tai, ką pats labiausiai mėgstu.
    Vėliau mečiau sausainius…
    Galiausiai ant kabliuko užkabinau gabalėlį dešros ir batono.
    Užmečiau. Laukiau kibimo.
    Įmerkiau meškerę į vandenį, atsisėdau ant smėlio ir nuliūdau…
    Kodėl man niekas nekimba?
    Norėjau sugauti pirmąją žuvį, išdidžiai grįžti pas savus ir parodyti laimikį.

    Besėdint, beliūdint, išgirdau automobilio variklio garsą. Tai buvo senas, rusiškas “Moskvich”.
    Iš jo išlipo tamsiai rudos odos vyrai.
    Tik vėliau sužinojau, jog dėl tam tikrų asmenybės, charakterio bei išvaizdos bruožų, jie dar vadinami čigonais. Jie čigonai ir pagal prigimtį, tačiau tai mums mažiausiai rūpi.
    Paprašiau pagalbos…
    Vyrai ir jaunuoliai buvo labai draugiški, man paaiškino žvejybos pradmenis, atpainioja valą ir išdavė paslaptį, kad žuvys visai kitaip, nei mes žmonės, jos kitokios, mėgsta kitokį maistą, kitaip jį valgo, žvejojant visada reikia būti pasirengusiam, nedaryti neapgalvotų staigių judesių ir neliūdėti, jei nepasiseks, juk ežere daugybė žuvų.
    Buvau nusiustas į palapinę atnešti batono. Žinoma, grįžės neberadau nei čigonų, nei meškerių, nei žuvies. Buvo apmaudu dėl prarasto inventoriaus ir neįgyvendinto tikslo.

    2. Vieną vasarą teko dirbti užsienyje pagal vieną suktą programą. Jos idėja - pardavimai, vadyba, tavo paties atsakomybė, charakterio grūdinimas, akis į akį susidūrimai su pačiomis įvairiausiomis problemomis. Jei atmestume tokias menkas problemas, kaip psichologiniai lūžiai, vienatvės jausmas, prastos užsienio kalbos žinios ir ilgesys, tai didžiausia tenkanki atsakomybė yra finansai: uždarbis priklauso ne nuo to, kiek valandų dirbsi ar pramiegosi, bet nuo to, kiek parduosi produktų. Kurie nėra pigūs beje. Orientuokimės apie 100$. Darbo pobūdis toks: ateiti pas nepažįstamą žmogų prie namų, pabelsti į duris, šypsotis, bendrauti, klausinėti, pasakoti apie save, bet galutinis tikslas - parduoti. Parduoti kuo daugiau. Atrodo paprasta, tačiau ši kompanija dirba jau 155 metus, todėl kiekvienas sakomas žodis yra išanalizuotas psichologų, ekonomistų ir kitų sričių specialistų. Taip, mes turėjome lapą su žodžiais ir kaip robotai turėjome juos sakyti laiku ir vietoje. Bet ne kaip kinų sukurti, o kaip japoniški robotai - viską daryti labai tikroviškai, jei šypsotis, tik tada, kada reikia, jei juokauti, tai neįžeidžiant, namuose neužsišnekėti ir nepraleisti daugiau negu 20 min. nes po to nukrenta žmogaus emocinis lygis ir liks maža tikimybė, kad jis bus tavo auka - pirks prekes. Visos 20 min. suskirstytos į keletą etapų, kurie suskirstyti į daugybę smulmių etapėlių. Prisistatymas, tada pats svarbiausias - įžanga (introduction), tada prekės demonstracija (demo), vėliau seka vienas svarbiausių etapų - pabaiga (close). Šio etapo metu reikia neklausiant išsiaiškinti ar žmogus perka ar ne. Tiksliau viską reikia daryti taip, tarsi, jis jau būtų pasakęs: “Gerai, perku, kiek kainuoja?!”. Pabaigos metu reikia būti ypatingai ramiam, kad žmogus jokiu būdu nepersigalvotų, kad šalia tavęs jaustųsi jaukiai, tačiau tuo pačiu reikia ir skubėti, nes visų pirma, gali netilpti į 20 min, visų antra - gali įvykti nenumatytų aplinkybių, dėl kurių žmogus nepirks - pvz.: kas nors paskambins, grįš vyras, ras nepažįstąmąjį namuose, paskays, jog nieko neperkam ir viskas… Likę etapai patys maloniausi - paimti pinigus, paklausti kam dar gali reikėti, įtikinti žmogų, kad po trijų mėnesių pas jį sugrįši su jo pirktomis prekėmis (parduodavome tik lapelį, o prekę pristatydavome tik vasaros gale). Taigi, visą vasarą užsiiminėjau pardavimais, daugybę kartų buvau pasiųstas, pasiilgau artimųjų, bet tuo pačiu ir nenorėjau grįžti su minusu kišenėje, todėl iš paskutiniųjų jėgų laksčiau po dykumas kalnuose, save guodžiau vadovų įskiepytomis frazėmis: Jei nepasieka, garsiai sušunki: “Who’s Next?”, mėgavausi nemokamu įdegiu”. Vasaos gale, kai nuvažiavo stogas, pradėjau į mamas, kurios atidarydavo duris, žiūrėti kaip į moteris. Mintyse rinkdavau top mamą, seksualiausią mamą, pikčiausią mamą ir tt. Reikėjo kažkaip užsimiršti.

Kadangi, ką tik sulaukiau skambučio su neblogu pasiūlymų, tai iškart sutikau ir blogą rašysiu truputį skubotai. Dabar 11:01, 11:30 iš Vilniaus važiuosiu į Panevėžį, iš Panevėžio į Klaipėdą. Neblogai?

Ok, dabar sulyginsiu praietį su dabartimi. Kai buvau vaikas ir troškau pagauti žuvį, dėjau visas pastangas, nešiau geriausią masalą, pasitikėjau čigonais, palikau meškeres, betkokia kaina norėjau ją pagauti. Man jos reikėjo. Panašiai buvo ir kai pirmą kartą įsimylėjau. Dėl merginos stengiausi daug daugiau negu dėl žuvies, dėl jos būčiau įsigijęs pačią geriausią meškerę, naudojęs patį geriausią masalą. Ir žinot kaip aš manau dabar? Manau, kad ta meškerė, tas masalas, tas kabliukas… Viskas yra taip savanaudiška… Žmonės žuvį gaudo, kad kepti, merginų ieško dėl įvairiausių priežasčių: mylėti, turėti pramogų, pasiguosti, ieško įvairovės. Juk žuvys kitokios, nei žmonės, valgo kitokį maistą, viską supranta kitaip, panašiai ir moterys. (Jei pagalvojote, kad moteris sulyginau su žuvimis , o tie, kas mėgsta kibti prie žodžių, įsiminė tai, kad moterys kaip ir žuvys , kitokios nei žmonės, tai nereiškia, kad vyrai - žmonės, o moterys - ne). Iki šios vietos jums vis dar turi būti neaišku, ką tuo norėjau pasakyti, bet po truputį supratot ryšį tarp praeities ir dabarties.

Lyginu kitą situaciją. Kai dirbau pardavėju, negalėjau eiti prie namo ir belsti į jo duris, tikėdamasis, kad niekas nepirks. Visada mintyse kartojau, kad sekantis pirks, kad man pasiseks, kad šiandien graži diena. Taip įgyjau pasitikėjimo, išmokau nusiteikti. Prie darbo etapų buvau paminėjęs pabaigą, kurios metu reikia išlikti ramiam. Tą pritaikau ir dabar. Stengiuosi išlikti ramus , rimtas ir atsakingas, tada, kai reikia įgauti pasitikėjimą, nes už kelių akimirkų pasieksiu tai ko reikėjo - parduosiu, įkišiu ar panašiai. Nesvarbu, kad prieš tai entuziastingai ir emocingai kalbėjau, elgiausi, juokiausi iš savęs, taip netikėtai viską pervedu į ramią būseną ir žmogus manim pasitiki. Minėjau, kad pardavęs, pasiklausiu apie kitus žmones, kuriems galbūt patiks mano produktas. To klausiu tik tų žmonių, su kuriais pasiekė užmegzti ryšį, jie nebūtinai turėjo pirkti. Taip pat ir gyvenime. Jei susitikau su mergina ir tarp mūsų neužsimezgė ryšys, aš jos neklausiu “Gal žinai, ką, kas dabar norėtų trise”? Turėjote perprasti mane… jei perpratot, tikriausiai supratot, kad ne be reikalo paminėjau “Who’s Next”? Arba tokią smulkmeną, kad pilnas ežeras žuvų? Jei nepasiseka, nereikia nukabinti nosies, nereikia žūt būt įgyvendinti tikslą. Žinoma reikia, bet ne iškart. Reikia leisti žuviai užsimiršti, kad bandei ją pagauti, nes ji pajutus pavojų, nuplauks į kitą vietą, bet anksčiau ar vėliau grįš ;) Dėl pasitikėjimo… Čigonais pasitikėjau, nes juos mačiau pirmąkart, neturėjau teisės jų teisti ar jais nepasitikėti. Dabar esu vyresnis, per savo gyvenimą sutikau daugybę čigonų, kurių daugiausia buvo čigonai ne dėl tautybės, bet dėl savo supisto charakterio, kompeksų ir noro lengvai gyventi, nieko nedarant, degintis svetimuose šlovės spinduliuose.

Išvados: Į žvejybą einu be meškerės ir be masalo. Aš gaudau žuvis plikomis rankomis. Man tereikia įlipti į ežerą, žuvys pačios, nesuvokdamos, kas vyksta, atplaukia pas mane. Vienos mano, kad aš jas kepsiu, kitoms reikia masalo, ilgai dvejoja, kitos ieško kabliuko, kaip čia užkibti, kitoms reikia geros meškerės… Kai ir minėjau, meškerė ir masalas nėra svarbiausia… Na, bet tai nereiškia, kad meškerykotis nėra svarbus :D Jis vaidina pakankamai rimtą vaidmenį. Bet jis dažniausiai padėtas krante, na, kartais mašinoj, bet vistiek, nori žuvis to, ar ne, pirma ji turi pažinti mane ir suprasti, kad aš jos nekepsiu, kad aš nevalgau žuvų, nes aš … Aš didysis žvejys, aš myliu žuvis, aš myliu moteris!

Jei žuvis nuplaukia - ne bėda, atplauks kita. Jei žuvų nėra, man gerai - aš ilsiuosi. Jei žuviai nesvarbu ką su ja darysiu: kepsiu, virsiu, džiovinsiu, ji būna apdovanota - ji tampa žuvų karaliene ir būna net pirštu nepaliesta.

Po šio įrašo jaučiuosi išsiliejęs ir išsakęs dalį jausmų, kurie mano viduje.

Jaučiuosi neperšaunamas, einu nusprausiu, susišukuosiu ir lėksiu Vilnius - Panevėžys - Klaipėda = 600km. Man dar prireiks geros energijos.

Užsitūsink iki galo, mano drauge su šiuo gabalu

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras