BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Sanctum

Praeitą ketvirtadienį susipažinau su žaisminga, paslaptinga, nuovokia blondine.
Ji buvo truputį kitokia, nei visos iki tol sutiktos merginos.
Labiausiai įsiminiau frazę “Tavo rankytės pasiklydo”, kai mėgindavau ją apkabinti, paimti ranką ar paliesti koją.
Maniau, jog tai žaidimas, kurio finale, vistiek mano rankos bus ten, kur reikės.
Šiandien buvome kine.
Žiūrėjome filmą “Sanctum”, apie speleologus (požeminių urvų tyrinėtojus).
Tikrai nesitikėjau, jog nuosekliai žiūrėsiu visą filmą, maniau, kad mažiausiai sėdėsiu apkabinęs ją, šnekėsimės, šnibždėsimės. Viskas buvo truputėlį kitaip, keistai, paslaptingai, bet vistiek patiko.

Mergina netiesiogiai moka diktuoti sąlygas. Kelias dienas neatrašydavo į sms žinutes, neatsiliepdavo į skambučius. Tačiau laikėsi duoto žodžio. Šiandien parašiau dar kartą, laukdamas neigiamo atsakymo, pasitikslinau ar mūsų planai nepasikeitė ir ar mes susitiksime. Atsakymas - taip, planai nesikeičia. Konkrečios susitikimo vietos ir laiko nenustatėme, bandžiau pasiteirauti kokios aplinkybės jai būtų palankios, tačiau jokio konkretaus atsakymo nesulaukiau, liko maža paslaptėlė. Tai šiek tiek vertė mane nerimauti. Galiausiai nusprendėme susitikti 20h. Atvažiavau 19.40, žinute paklausiau kaip jai sekasi ruoštis, kur man laukti. Gavau atsakymą, jog ji dar turi laiko. Mm. Parašiau, kad lauksiu prie bibliotekos, nuvykau į artimiausią degalinę, nusipirkau mažą buteliuką kolos ir paprašiau WC rakto. Buvo truputį keistą.
Durys užrakintos, o viduje du žmonės, besirengiantys išeiti. Išėjo du bomžai, o užrakto iš vidaus nebuvo - jie turi raktą. Įėjęs pasijutau labai nejaukiai, nenorėjau niekur prisiliesti, jausmas buvo, tarsi lavoninėje… Keletą kartų ploviau rankas, net bijojau užsukti kraną.
Nuvykau prie bibliotekos, laukiau. Laukimas mane žudo…
Sulaukiau skambučio, ji pasiteiravo kur laukiu.
Įėjusi, atidarė duris, užuot sėdusi, tarė: “Aš nepratusi sėsti pas nepažįstamus į mašiną, ką siūlai?”. Atsakiau, kad judam troleibusu.
Tada ji , tikriausiai norėdama pasigirti, kad vairuoja, tarė: “Galime važiuoti su mano”.
Atsakiau: gerai, sėsk.
Įsėdo ir nuvykom į Akropolį. Ramiu tonu (lėtai, ramiai, ne sau būdingu stiliumi) pasakojau apie vakarykštę kelionę su draugais. Atvykom ir ji vėl mane tikrino:
“Kur eisime?” (buvome iš anksto susitarę, jog eisime į filmą)
Atsakiau: “Ten, kur norėsi. Į filmą, ant ledo…”
Ji: “Gerai, eime ant ledo”. (ji buvo apsirengus pakankamai plonai)
Aš viduje žinojau, kad mes tikrai ant ledo neisime, nes ji tik šiaip klausinėja…
Paklausė ar moku čiuožti. Vėliau bandė mane išgąsdinti:
“Vaikščiosime po batų parduotuves”. Visai apsidžiaugiau, nes aš mėgstu vaikščioti ir nieko nepirkti. Parduotuvės manęs nebaugina. Tiesiog trumpai atsakiau: “Gerai”.
Mintyse bandžiau suprasti ko ji nori… Mane paerzinti, patikrinti, ji tokia iš tikro? Ji apsimeta? Ji nori, kad aš viskam diktuočiau, būčiau valdingesnis, griežtesnis?
Atsakinėdamas į provokuojančius klausimus, nuvedžiau iki salės.
Tada vyko diskusija, kokį filmą žiūrėsime… Iš tikro, man buvo tas pats. Būčiau ėjęs nors ir į tris kartus matytą filmą, tačiau rinkausi tą variantą, kurė greičiausiai rodys, kad labai nenusivėlinti, visgi, ryt į paskaitas…

Filmo metu norėjau artimesnio kontakto: apkabinti, paglostyti. Ji nebuvo labai šalta, tačiau viso to vengė. Galiausiai nusprendžiau nelįsti, užsidėjau striukę, 3D akinius ir įsigilinau į filmą.
Ir dėl to nė kiek nesigailiu. Mintyse buvo daug apmąstymų.

Visų pirmą, atpažinau save vieno iš veikėjų charakteryje. Tai Frank’as. Ekspecijoje dalyvavo jis, jo sūnus ir daugybė kitų žmonių. Viskas, ką jis sakė, buvo tiesa, tačiau kiti neklausė. Jis žūt būt siekė savo tikslo, nuvertino savo sūnų. Galiausiai pripažino sūnų, kaip geresnį už save. Aš taip pat visada siekiu savo tikslo, labai dažnai būnu teisus, beveik visada lieku nesuprastas ir nuvertintas,o galiausiai vis tiek atsiranda kažkas, kas visą laiką sekė mano pėdomis ir vėliau mane pranoko. Juk mokinys visada turi pranokti mokytoją. Tokia mokytojo pareiga. Tada supratau, kad nekenčiu tokių žmonių, kurie turi charakterį, kaip šio filmo veikėjas Karlas. Man tiesiog negera, pamačius tokį žmogų, gnydą, bjaurybę. Tikrovėje jų tiek daug. Pilna, knibžda. Jei manęs kas nors paklaustų ar galėčiau nužudyti žmogų, iškart atsakyčiau ne, nes esu tikintis, bet jei prisiminčiau nors vieną, turintį tokį charakterį, nutylėčiau.
Filmo metu įsivaizdavau, kaip grįšiu namo, užgesinsiu šviesą ir ramiai rašysiu dienoraštį.
Po filmo buvau šaltas, apie ją visiškai negalvojau, bet buvau jai dėkingas, nes senokai buvau kino teatre, o šiandien buvo pirmasis kartas, kai žiūrėjau su 3D akiniais, viskas taip tikrovišką. Vežiau ją namo, o ji manė, kad man nepatiko, kad vos neužmigau. Nebesigilinau, kas dedasi jos galvoje. Pakeliui matėme avariją, automobilis atsitrenkė į smėlio dėžę ir buvo gesinamas gaisrininkų. Tai dar nuteikė mane dar neigiamiau. Paleidau ją, šaltu veidu padėkojau už vakarą, suvokdamas, kad tai buvo paskutinis mūsų pasimatymas, jei aš nerodysiu iniciatyvos. O tikriausiai taip ir padarysiu… Aš galbūt įpratęs per daug greitai viską gauti, o ši mergina ne iš tų, lengvai prieinamų. Na. Ir kas? Tarkime aš skirsiu jai dėmesio, žaisiu žaidimą pagal jos taisykles, bet koks to tikslas? Turėti žmogų, kuriam anksčiau ar vėliau norėsiu arba primesti savo taisykles, arba bendrauti paprastai, be taisyklių? Gal paprastai net nepavyks. Taigi, nusprendžiau, kad per daug susireikšminti nerėkėtų. Savo galvoje merginas skirstau pagal charakterius. Šiandien teks sukurti naują duomenų bazės įrašą, su kitokiu charakteriu, tačiau jis bus neištyrinėtas, kaip ir ta ola iš filmo. Jokios prasmės. Po filmo supratau dar vieną dalyką. Aš viską stebėjau labai sukaupęs dėmesį. Aš vėl tai moku padaryti. Paauglystėje, dėl tam tikrų aplinkybių, kurios nuo manęs nepriklauso, buvau praradęs šį sugebėjimą, nemokėjau susikoncentruoti, sukaupti dėmesio… Suprastėjo mano loginis mąstymas, pradėjo nesisekti tikslieji mokslai. Tiesiog maniau, jog nemoku susikaupti. Šiandien supratau priežastį. Susikaupimas manęs niekada nebuvo apleidęs. Aš tiesiog susikaupdavau kitose srityse. Jaunesnis ties sportu, dabar - ties merginomis. Tiesiog reikia išmokti susikaupti arba ties kiekvienu veiksmu, kurį darysiu, arba ties tuo, kas svarbiausia. Jei nelaikysiu merginų svarbiomis, tada aš jų negerbsiu. Jei aš jas laikysiu svarbiomis, tada gali būti truputį sudėtingą sukaupti dėmesį.

Dabar jaučiuosi kupinas neigiamų debesų… Tačiau viduje ūžia permainų vėjai.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras