BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Killer Attitude

Sveiki, tikriausiai pastebėjote, kad mano įrašai pasirodo vis rečiau. Labai jau daug dalykų nutinka, nespėju netgi visko aprašyti, o ką aprašau, dedu į savo naująjį blogą arbaviskasarbanieko.blogas.lt, tad skaitykite abu. Šis liks pamąstymams ir įprastiems įvykiams aprašyti, kitas - apie moteris.

Vakar turėjau mini auto įvykį. Sugadinau savo ir kitą automobilį.
Šiandien virpančia širdimi važiavau į draudimą, jaudinaus, kad gali neapmokėti remonto.
Eilėje laukiau apie dvi valandas, pabodo, norėjau kuo greičiau iš ten išsinešdinti.
Pagaliau užsidė mano numeris - 52.
Atėjau, prie stalo sėdėjo pakankamai rimtas vaikinas. Paskutinį kartą, kai teko lankytis draudime, bendravau su tokiu marijampoliečiu vyru, kuris kibo prie visko, tąkart ne aš buvau kaltas, bet jis kalbėjo tokiu tonu, kaip kunigas, kai jam prisipažįsti pasimylėjęs su jo seserim.
Šįkart man pasisekė. Išėjom į kiemą, nufotkino auto, paklausinėjo kaip važiuoja, ar man patinka, paklausė ar nesusižeidžiau. Išrašė “popierių”, kurio dėka draudimas arba išmokės pinigus, arba viską sutvarkys. Neblogai. Kartais geriau daugiau sumokėti, bet jaustis ramiai. Ramia sąžinę darau nemokamą reklamą draudimo kompanijai “Lietuvos draudimas”.

Išėjęs sėdau ir judėjau namų link. Paskutines kelias dienas neveikė cd grotuvas, teko klausytis radiją. Šįkart pamaniau surizikuoti, išsitraukiau seną , apčiupinėtą punk rock’o cd ir įkišau. Grojo puikiai.
Grojo viena daina ir privertė mane susimąstyti.
Prisiminiau vieną merginą iš draudimo. Ji ėjo įsipilti vandens, todėl turėjau galimybę apžiūrėti ją iš arčiau. Ji , kaip ir kiti draudimo darbuotojai, buvo apsirengus elegantiškai: balti marškinukai, ilgas sijonukas, batukai. Sijonukas buvo aptemptas ir persišvietė apatiniai. Pamačiau, kad tai tikrai nėra stringai ir pamaniau, kad nieko gero. Vėliau žvilgtelėjau dar kartą, pamačiau, kad įžiūrimi šiokie tokie raštai. Nusprendžiau, kad moteris su raštuotais “šortukais” taip pat turės galimybę įveikti mano atranką.
Taigi, važiuodamas galvojau apie žmones, kurie gyvenime eina tiesiu keliu ir siekia savo tikslo. Tikriausiai ši mergina baigė tiksliuosius mokslus, ramiai gavo mėgstamą darbą, gauna neblogą atlyginimą, ieško (arba turi) nekvailo vaikino. Pagalvojau apie save. Aš per gyvenimą ne einu tiesiu keliu, netgi neeinu vingiuotu keliu. Aš riedu kaip kamuolys. Bet nuriedėjęs žemyn, atsitoju, ir kopiu į viršų sukandęs dantis.
Prisiminiau fizinio parengimo stovyklą. Ji trūko visą savaitę. Atrodo nedaug, bet… Atvykau skaudančia nugara ir silpnomis kojomis. Nuėjome prie Michigan’o ežero ir pamatėme milžinišką kopą… Milžinišką… Ir ji stati… Negi teks į ją kopti, pamaniau… Neteko… Buvo treniruotė, lakstėme, darėme amerikietiško futbolo pratimus, atsispaudimus, atsilenkimus, vėliau bėgome krosą palei ežerą , basomis kojomis per akmenis… Treniruotė nesibaigė. Ji baigta tik tuomet, kai įkopi į kopą, nusileidi nuo kalno ir išsimaudai ežere… Buvo žmonių, kurie išsibėgėjo, įkopė į pusę kopos ir sustojo. Buvo žmonių, kurie ropojo, šliaužė. Aš lipau po truputį. Žingsnis po žingsnio, tarsi alpinistas. Pakirto kojas, pakirto nugarą. Kai užlipau, pasijutau, tarsi būčiau žiedų valdovas. Buvo nerealus jausmas, jaučiau - “Man pavyko”. Beliko nusileisti žemyn ir išsimaudyti. Tai padaryti taip pat buvo du būdai: lipti palengva arba leistis stačia galva ir bėgti. Aš , žinom, bėgau… Nusileidęs, negalėjau sustoti, kritau, ritausi kaip kamuoliukas… Išsimaudžiau ir treniruotė buvo baigta. Rytinė treniruotė. Tai tęsėsi visą savaitę, po kelis kartus. Paskutinė diena buvo skirta poilsiui, turėjome kepti dešreles, gerti kolą, valgyti tortą. Atsikėlęs ryte vienas nuėjau prie ežero, nubėgau įprastą maršrutą dideliu greičiu, grįžęs padariau pratimus pilvo presui, rekordiniu greičiu įlipau į kopą ir nusileidau nuo jos dar greičiau, nesustodamas, bėgau iki pat vandens, pribėgęs nėriau ant galvos. Maudžiausia šaltame vandenyje, buvau vienas ir jaučiausi nenugalimas. Tokios savijautos senovėje gladiatoriai eidavo į žūtbūtinius mūšius.

Mielieji, tai buvo tik įžanga, kad jūs suprastumėte, ką aš noriu pasakyti…
Gyvenimas būdas - kiekvieno iš mūsų pasirinkimas. Mes galime gyventi ramiai, po truputį eiti karjeros laiptais, gyventi be jokių pavojų. Galime skubėti gyventi, kaip išdegę akis, tačiau sustosime pusiaukelėje, mums pritrūks jėgų. Galime gyventi su pavojais, nusiristi, atsistoti ir vėl kabintis, siekti tikslo.

Jei būčiau nevažiavęs į stovyklą, būčiau beveik nieko nepraradęs, bet kojos ir nugara buvo silpnos, taip ir būtų likę, bet būčiau nepatyręs to malonaus jausmo, kai viską įveikiau. Galėjau į kopą kopti lėtai, taip pat ir nusileisti lėtai. Bet kiti būtų mane pralenkę, kažkas būtų įkopęs greičiau. Jei žemyn būčiau nebėgęs, bet lipęs, būčiau išvengęs sužeidimų, bet žinočiau, jog aš bijojau bėgti, jog man nepavyko.

Kaip su ta kopa, taip ir tikrame gyvenime. Būna studentų, kurie mokosi geriausiais pažymiais, tyliai ramiai baigia mokslus, sukuria verslą, gauna gerus atlyginimus. Būna studentų, kuriuos tiesiog išmeta, kurie tiesiog nepajėgūs. Būna tokių, kurie nėra gabūs, gaištą laiką įstoję ne į tą specialybę. (jei duoti pavyzdi su kopa, tai būtų toks: Ateina tėvas su sūnumi ir sako: įkopk į kopą. Sūnus kopia, ir sustoja pusiaukelėje. Bijo nusileisti žemyn, nes bijo tėvo, bet kopti aukštyn nėra jėgų. Todėl atsigula vidury kalno, apsiverkia, smėlis rieda žemyn, kol anksčiau ar vėliau atridena ir jį prie tėvo kojų.).
Taip pat būna studentų, žmonių, kurie gyvenime nusirita, atsitoja, sukanda dantis ir nubrozdotais keliais, alkūnėmis, išjuokti žmonių lipa toliau. Jie žino, kad anksčiau ar vėliau baigs mokslus, gaus norimą darbą, įkops į kopą. Jie žino, kad kai įkops, jie neparodys vidurinio piršto tiems, kurie iš jų juokėsi, jie išties jiems pagalbos ranką ir padės įveikti likusią kalno dalį, jie nebus tie, kurie nustums nuo kalno užmigusį.

Yra dar vienas žmonių tipas… Žmonių, kurie kažką bandė siekti, bet jiems kažkas pastojo kelią… Juos paveikė kalbos, jiems netiko gyvenimo sąlygos, jie jautė spaudimą iš aplinkos. Kalbant “smėlio kopos kalba”, juos nustūmė tie, kurie sustojo pusiaukelėje, juos paveikė nevykėliai… Tokie žmonės riedėjo nuo kalno (gyvenimo), iki pat duobės… Iki duobės, kuri kasdien vis gylėja, po truputį ji virsta bedugnė…
Duobėje renkasi narkomanai, alkoholikai, lošėjai, kekšės, pankai, bomžai… Norint išlipti iš duobės, reikia labai daug pastangų, tačiau duobėje kopėčių nėra. Čia nepritaikysi anektodo, kad “įkrito ežiukas į duobę ir nusprendė atsinešti kopėčias”. Yra keletas būdų išsikapstyti. Vienas jų - begalinis tikėjimas. Pvz tikėti (pajuokausiu - gali tikėti, kad esi žmogus voras), kitas būdas, sulaukti pagalbos rankos iš žmonių, kurie yra virš duobės.

Kaip reaguoja žmonės, esantys virš duobės į žmones, esančius duobėje?
Vieniems tiesiog nesvarbu (jie praeina pro pat duobę, nes jiems POCHUI, jie apeina duobę, nes bijo patys įkristi arba bijo, kad koks urvinis pagaus už kojos). Dažniausias variantas, būdingas tiems, kurie buvo įstrigę kalno pusiaukelėje, nusileido žemyn ir pamatė, kad yra labiau nevykusių už juos. Jie stovi kalno apačioje, prieš duobę ir mato krūvą debilų, šaukiančių pagalbos. Jie tyčiojasi iš jų, jie gali išsitraukti bybį ir apmyžti jiems galvas. Juk jie duobėje, jie jiems nieko nepadarys…
Pasitaiko ir gerų žmonių, dažniausiai tai būna arba tie, kurie per plauko neužkopė į kalno/kopos viršūnę, arba tie, kurie užkopė ir nulipo padėti kitiems.

Tikiuosi supratote mano mintį… Galiu ir paaiškinti, jei per daug giliai viską išdėsčiau…

Kalbėdamas apie tuos žmones, kurie pusiaukelėje, galvoje turėjau įvairius asocialius , turinčius kompleksų, skriaudžiančius silpnesnius.

Nusileidimo iš pusiaukelės į apačią prie duobės pavyzdys: “Nusprendė “chebra” užsukti į kazino. Susimetė pinigus, pastatė ruletėje už raudoną ir … Ir - “Va bybį”. Pralošė. Už likusius nusprendė prisigerti… Nuėjo prie Maximos, pamatė valkatą. Vienas nusprendė jį pamokyti. Pamokė. Valkata nieko negalėjo padaryti, nes ji alkanas ir išsekęs, beto jų - šakalų, maitvanagių, daugiau”.

Šitie pamąstymai kilo paklausius vienos dainos priedainio… Okay, dabar varau į “darbą”… Tikriausiai jums nereikia pasakoti ką aš dirbu… Lauksiu komentarų

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras